A. Mončiaus muziejus kviečia į Sigitos Maslauskaitės parodą

Sigitos Maslauskaitės piešinių ir tapybos paroda
„Pasirodymai“

Parodoje eksponuojami per pastaruosius dešimt metų sukurti darbai. Didžioji dauguma paveikslų yra nutapyti 2000-2005 metais, kaip tik tuo metu, kai Vilniaus dailės akademijoje rašiau daktaro disertaciją šv. Kazimiero kulto ir ikonografijos tema. Nors ir nesu tikra, bet greičiausiai menotyrinės studijos paveikė kai kurių atvaizdų turinį ir formą. Be to, menotyros mokslai „kalti“, kad nors ir žinau, kad negaliu paaiškinti savo tapybos, vis tiek mėginu tai padaryti.
Paroda pavadinta „Pasirodymai“, nes tapydama nesiekiu „kažką“ (ar save) išreikšti. Gyvenu, būnu, grumiuosiu su drobe ir aliejiniais dažais, o pavadinimą darbui suteikia jau baigta jo forma, tai, kas paveiksle „pasirodo“. Būna, kad tą „pasirodymą“ pamatau ir įvardinu ne aš, o kas nors kitas, pavyzdžiui, mano dirbtuvėje apsilankančios draugės tapytojos. Taip atsirado „Šv. Jurgis“, „Nešantis per upę“, „Klūpanti figūra ir paukštis“, „Apsilankymas“, „Šokėja“, „Molinė liepsna“, „Žvakės deginimas“, „Lietus“, „Antropomorfinis peizažas“, „Uždengtas veidas“, „Jono Krikštytojo galva“. Aš džiaugiuosi, kai taip nutinka ir šie darbai man yra brangiausi. Kitais kartais, kai aliejinės tapybos procese kūrinio forma tampa perdaug „graži“, imu piešti temą, kurią pasiskolinu iš įvairių epochų graviūrų („Šv. Jeronimas“, „Onelė plauna ubagui kojas“, „Rožės vardas“, „Biblinis motyvas“, „Draugių pokalbis“), tačiau ir šiuo atveju dažniausiai išnyra ir pasirodo visai kiti personažai, negu buvo pirmavaizdyje.
Dėkoju maloniai priėmusiai Antano Mončio muziejaus direktorei Loretai Birutei Turauskaitei, parodos vaizdą sukūrusiai architektei Gražinai Pajarskaitei ir paveikslus atgabenusiam, nuolat man padedančiam tėčiui Viliui Maslauskui.