„Meilė pagal grafiką“ atvyksta į Palangą
Dramaturgas sukūrė taisykles, kuriomis remiantis jis kuria farsus. Pirmiausia, jo nuomone, svarbu siužetas. „Aš neieškau „juokingos” istorijos. Aš ieškau tragedijos. Farsas, labiau nei komedija, yra artimas tragedijai” – sako jis. Pasak R. Cooney, farso personažai turi būti tikri ir atpažįstami, tik tuomet publika galės juoktis. Personažai turi būti tikroviški, tik patenkantys į šiek tiek neįprastas situacijas, kurių jie negali kontroliuoti. Taip pat, anot dramaturgo, geras farsas parašomas tuomet, kai jis daug kartų tobulinamas ir perrašomas. Daug kas priklauso ir nuo to, kaip kūrinys vaidinamas scenoje. Farsui reikalingi aktoriai ir aktorės, kurie galėtų vaidinti tragediją, tačiau būtų įsisavinę tą techniką, ištvermę, preciziškumą ir sumanumą, kurio reikalauja farsas. Jie turi turėti kilniadvasiškumo. Farsas, anot dramaturgo, yra komandinis darbas. Galiausiai, sako R. Cooney, rašant farsą, niekada nereikia pervertinti publikos intelekto. Farsas yra rašomas tik publikai, ir skirtas tik vaidinti scenoje. Kaip literatūrinis kūrinys, farsas neturi didelės vertės.

„Meilė pagal grafiką” – situacijų komedija. Džonas Smitas, paprastas Londono taksistas, turi savo mašiną ir pats sau nustato darbo laiką, jo gyvenimas visiškai įprastas, išskyrus tai, kad jis turi dvi žmonas – Merę ir Barbarą. Sykį, mėgindamas apginti pagyvenusią moterį, jis sumušamas ir netenka sąmonės. Atsipeikėjusį Džoną Smitą policininkas Trautonas nugabena pas Merę, nors pagal grafiką tą vakarą jis turėjo grįžti pas Barbarą. Viena melagystė veja kitą, kol prisistato kitas policininkas, detektyvas Porterhauzas – pasirodo, sumuštas dar vienas taksistas, taip pat Džonas Smitas...
Komedija – puiki dirva aktorių meistriškumui pasireikšti, tuo labiau, kad šio žanro mūsų scenoje labai trūksta. Šis spektaklis atskleidė ne vieno aktoriaus komedines talento puses. Net rimtasis aktorius Evaldas Jaras prisipažįsta: „Man patinka tas žanras. „Meilė pagal grafiką“ – tikras vodevilis be jokių paslėptų minčių. Paprastai vodevilyje imamas vienas Dievo įsakymas, šiuo atveju – „Nemeluok“, ir viskas sukasi apie nesugebėjimą jo laikytis. Neslegia jokios giluminės mintys, kurias dar reikia ištraukti į dienos šviesą. Aktorius privalo tiesiog atsipalaiduoti, patirti malonumą ir dar jį perteikti kitam. Užtai visi jaučiasi laisvi. Kartu su aktoriais daug „dirba“ ir dramaturgas. Kai kada galima tiesiog pailsėti, leisti „kalbėti“ autoriui, taip gerai viskas parašyta.“

Aktoriams netenka laukti, kol publika išgirs kiekvieną repliką ir iš jos ligi valiai pasijuoks – kitaip spektaklis užsitęstų. O žiūrovai, žinodami, kad kažką juokingo praleido, eina į „Meilę pagal grafiką“ po kelis kartus. Jauniausias šiame spektaklyje vaidinantis aktorius Marius Jampolskis sako: „Man dar ir todėl neatsibosta čia vaidinti, kad publika kaskart reaguoja į tai, ko praėjusį kartą galbūt per juoką ne-pastebėjo. Čia tikrai yra nemažai to, iš ko dar nespėta pasijuokti.“
Spektaklį „Meilė pagal grafiką“ matė ne tik sostinės, bet didžios daugumos Lietuvos miestų žiūrovai. „Meilėje pagal grafiką“ publika leipsta juokais – juokas lyg užkrečiama liga persiduoda visiems salėje sėdintiems žiūrovams.
Parengė Daiva Šabasevičienė

